Gražina Lisauskienė
Vilnius, 2006
Šis straipsnis skirtas ne akvariumininkams - beveik profesionalams, žuvytes auginantiems daugelį metų, bet tokiems pradedantiesiems, kurie akvariumą tėra matę prekybos centre “Megoje” ar privačiame stomatologijos kabinete. Paprastai jaunos šeimos, jau susilaukusios mažylio (ar jo dar belaukiančios), nelabai galvoja apie kokį nors naminį gyvūnėlį. Ir ne be reikalo: daugelis vaikų yra alergiški gyvūnų plaukams, plunksnoms. Augintiniai užimtiems mažylio priežiūra tėvams atima taip trūkstamą laiką, o ir nelaimingų atsitikimų kartais išvengti nepavyksta… Lygiai taip mąsčiau ir aš. Nors labai norėjosi laikyti kokį gyvūną, bet trys vienas po kito pabirę vaikai užėmė visą laiką. Prisipažinsiu: apie akvariumą nesvajojau-anksčiau niekada, nebuvau didelė žuvyčių gerbėja. Ir kuo įdomūs gali būti nevizginantys uodegų, nesusirangantys ant kelių, net nepasitinkantys šeimininko ir amžinai tylintys akvariumo gyventojai?
Gal visa ši istorija ir nebūtų prasidėjusi, jei ne keletas mano gyvenimo įvykių. Pirmasis-užgriuvo netikėtai. Į užsienį vasarai išvykstanti kaimynė įteikė man savo buto raktus ir paprašė prižiūrėti buto florą bei fauną. Su flora viskas buvo aišku: kelios dešimtys gėlių vazonų man nebuvo problema.Su fauna buvo sunkiau. Po butą kėblinėjo didžiulis it laivas, gana agresyvus juodas katinas. Pagrindinė mano užduotis buvo-kasdien porai valandų pasilikti su šiuo sunkiasvoriu juodžiu, maitinti jį ir linksminti. Galiausiai susipažinau ir su dar viena faunos rūšimi šiame bute- mažutėliu 2 litrų akvariumuku, kuriame jau beveik 8 metus (!) gyveno kažkokių žuvyčių pora. Šeimininkė paaiškino, kad akvariumo priežiūra labai lengva, parodė kaip ką daryti (svarbiausia- laikyti akvariumą aukštai, kad katinas nepasiektų). O šventas naivume, džiaugiausi ir aš: toks mažytis akvariumukas tikrai negalėjo sudaryti daug sunkumų. Beje, ir nesudarė (tikriausiai todėl, kad nebuvau perskaičiusi nei vieno patyrusių akvariumininkų straipsnio apie itin sudėtingą mažų akvariumukų priežiūrą). Taip, pati to neįtardama, gavau pirmą akvariuminį krikštą. Čia galėtų būti istorijos pabaiga, jei ne mano ir jaunėlio sūnelio liga.
Susirgome vienas paskui kitą sunkiai, abu kamavo baisus kosulys, sausuose kambariuose (ypač žiemą) trūkdavo oro ir pan. Diagnozė abiems buvo negailestinga: bronchų astma. Tai reiškia, kad mūsų namuose negalima laikyti jokių kailinių gyvūnėlių ar paukštelių. Gydytojai, norėdami palengvinti mūsų kančias, siūlė įvairias priemones būklei palengvinti. Viena iš jų-nuolat kambariuose kabantys šlapi skudurai. Štai čia ir prasidėjo nauja istorija. Naujas, skudurais apkarstyto buto vaizdas man nepatiko, todėl galvojau, kaip sau padėti. Ir sugalvojau. Gavau dovanų 12 litrų akvariumą. Sutikite- šis daiktelis kambarį puošia labiau, negu visur iškarstyti šlapi skudurai. Susiradau knygelę apie akvariumus ir pradėjau auginti žuvytes. Net akvariumininkų klubą Vilniuje susiradau. Ir tik dabar savęs paklausiau: kur aš buvau anksčiau? Kodėl niekas jokioje literatūroje nerašo apie didžiulę akvariumų naudą šeimoms, auginančioms mažylius?
Dabar jau galiu išvardinti daugelį šio hobio privalumų:
• Akvariumai tinka alergiškiems vaikams (ypač, jei žuvytės šeriamos ne sausu maistu).
• Akvariumas tiesiog nepamainomas , esant sausam orui kambariuose (ypač jei šeimos nariai serga kvėpavimo takų ligomis).Mano dukra, susirgusi net paprastu peršalimu, prašo leisti miegoti kambaryje, kuriame yra atviras akvariumas, tikindama, kad ten jai daug lengviau kvėpuoti.
• Akvariumas gali jums pavaduoti auklę, raminant verkiantį, migdant neramų vaiką. Sūnelis nemėgdavo likti vienas tamsiame kambaryje, sunkiai užmigdavo. Atsiradus akvariumui, vaikas laimingas žiopsodavo į spalvingas žuvytes ir užmigdavo jau be kaprizų. Dingo ligos išprovokuoti nervingumas ir naktiniai košmarai.Net pabudus naktį, užtekdavo įjungti akvariumo apšvietimą, ir raminantis vandens mirguliavimas, tylus filtro čiurlenimas, sodri augalų žaluma, greitai vėl užmigdydavo mažąjį. Beje, sūnus, nors jau beveik sulaukė 7 metų, niekam savo lovelės pozicijų prie akvariumo neužleidžia. Net į svečius atneštą pravirkusį kelių mėnesių pyplį siūlau nešti prie akvariumo, ir rezultatas būna akivaizdus. Kūdikius tiesiog traukte traukia vandeninė pasaka. Nežinau, kodėl taip yra. Galbūt todėl, kad mes iki gimimo vaisiaus vandenyse po motinos širdimi taip pat plaukiojome it žuvytės? Nereta šeima dabar net gimdo vaikus vandenyje ar naujagimius moko plaukti. Medikai praktikuoja ir autizmu sergančių vaikų gydymo priemonę-žaidimus vandenyje su delfinais. Žinoma, ir pavargę nuo vaikų auginimo tėveliai gali susiorganizuoti sau relaksacinę valandėlę bei jaukiai išsitiesti fotelyje prieš raminančiai mirgantį akvariumą (galbūt netgi kartu su niurzgiančia atžala ant rankų).
• Akvariumas yra ne tik puikus nervingumo, dirglumo gydytojas, kvėpavimo lengvintojas, bet ir nebloga priemonė, ugdant vaiko darbštumą, tvarkingumą, kruopštumą, meilę gamtai, lavinant dėmesį, plečiant vaiko žodyną, suteikiant žinių apie supantį pasaulį. Suprantama, vaikas užsiimti akvariumininkyste kartu su tėveliais gali tik pagal savo amžių: mažesni gali imtis lengvesnių darbelių, vyresnieji-ir sudėtingesnių. Jau lopšelinio amžiaus mažylis gali pagelbėti, įrengiant ir prižiūrint akvariumą bei jo gyventojus. Suprantama, prieš šią veiklą vaikas kruopščiai nusiplauna rankytes, tvarkingai susidėlioja reikalingas priemones. Gražu būna žiūrėti, kaip laimingas vaikas padeda mamai ar tėčiui “plauti gruntą”, t.y. teliuškuoja jį inde su vandeniu, o po to saujom krečia į akvariumą. Atsiranda daug ne tik įspūdžių, įgūdžių, bet ir naujų žodžių: ”gruntas”, “žvyras”(aptariant, kuo jis skiriasi nuo smėlio),” skalda”(skaldyti akmenukai), nauji augalų ir žuvyčių pavadinimai, apžiūrimi augalai, įvardijant jų dalis(šaknys, stiebas, lapai). Vyresni vaikai gali padėti susodinti augalus. Vėliau, prasidėjus akvariume biologiniams procesams, su jais galima stebėti, kaip atsiranda ir išnyksta pakitimai vandenyje, prigyja ir auga augalai, atsiranda dumbliai. Vaikai, net ikimokyklinukai, lengvai susigaudo, kad gamtoje viskas susiję, kad bet koks įsikišimas gali paveikti visą biosistemą (įpyliau per daug trąšų-atsirado dumbliai; padauginau įdėti maisto- rūgsta vanduo ir pan.).Įdomiausia, žinoma, stebėti akvariumo fauną. Patiems mažiausiems patraukliausios būna stambesnės, ryškiaspalvės žuvytės(auksinė žuvelė, pecilija, Colisa lalus, neonai ir pan.). Mažyliai mielai padeda maitinti žuvytes, keisti vandenį, stebi žuvelių elgesį. Vyresnius, mokyklinio amžiaus vaikus, kaip pastebėjau, labiau domina gal ne tokios ryškios, bet pasižyminčios įdomiu elgesiu žuvytės. Tam labai tinka ciklidai (ypač galintys gyventi augaliniame akvariume). Mano vaikai dažnai stebi ciklidų Pelvicachromis pulcher porelę. Šios žuvys išmoningai įrenginėja lizdą, uoliai augina vaikus. Dominti gali ir kiti akvariumo gyventojai: krevetės, vėžiai, sraigės(ypač ampuliarijos) ir pan. Kartą su savo vaikais vandenyje stebėjome, kaip iš lervos vystosi uodas. Vaikams tai buvo didelė naujiena. Domėtis apie akvariume vykstančius procesus, augalų ir gyvūnų suderinamumą, priežiūrą teks, žinoma, ir jums (tiek žuvyčių, tiek savo vaikų labui). Bet tai išties nėra labai sudėtinga: skaitykite literatūrą, kartkartėm panaršykite internete, susiraskite artimiausią akvariumininkų klubą- ir akvariumininkystė nebeatrodys tokia sudėtinga. Šiuo metu namuose auginame ir “lietuviškų” žuvyčių- (devynspygles dygles), augalų; laikėme keletą rūšių lietuviškų sraigių. Tai puikus būdas vaikams praturtinti savo žinias apie Lietuvos gamtą.
• Dar vienas akvariumo privalumas-nereikalinga intensyvi kasdienė priežiūra (jei neauga mailiukas). Vaikai su tėvais ramiai gali išvykti savaitgaliui iš namų, ir akvariumas dėl to visiškai nenukentės. Žuvytės rytais nesibrazdins prie durų, prašydamos išvesti pasivaikščioti į lauką (o ten-tikra liūtis), nepakels iš miegų naktį , pradėdamos staugti ar įvirsdamos į jūsų lovą. Jei norėsite pailsėti prie TV ekrano ar su knyga rankoje, iš kampo, kuriame stovi akvariumas, nepasigirs įkyrus lojimas, kniaukimas, čirškimas ir pan. Grįžusius iš darbo, jus nepasitiks apgraužti baldai, apdergti karnizai, “kvapnios” balutės ant kilimo, visur besiveliantys plaukai. Žodžiu, auginat mažylius(ypač nedideliame bute), akvariumas-puiki išeitis, norint be didelių nuostolių pagerinti ir pagražinti savo buitį, priartėti prie gamtos, galų gale susirasti naujų draugų, kaip ir jūs, besidominčių šiuo puikiu hobiu. Norėdama paguosti tuos, kurie jau turi mylimą augintinį- šunį ar katę, o medikai to nedraudžia, tvirtinu, kad akvariumininkystė ir bet kokio kitokio gyvūno auginimas- visiškai vienas kitam netrukdantys dalykai. Teko matyti mielą katytę, taikiai lakančią vandenį iš didžiulio akvariumo su skaliarais. Šiame straipsnyje kalbėjau tik apie gėlavandenius akvariumus. Teatleidžia man turintieji jūrinius šedevrus, bet man tai- galbūt dar ateitis. Nekalbėsiu čia apie kerinčias, akinančiai ryškias jūrinių akvariumų spalvas, įdomius gyventojus. Mano vaikai, akvariumininkų klubo parodėlėje išvydę jūrinį akvariumą, stačiai negalėjo nuo jo atsiplėšti. Tegu kuo daugiau šeimų turi kad ir paprastą, apsodintą kukliais augalais, apgyvendintą neišrankiomis žuvytėmis, namų draugą , gydytoją ir auklę-akvariumą.
P.S. Norėdama elgtis sąžiningai, turiu įspėti ir apie pavojų, beveik neišvengiamai gresiantį, įsigijus akvariumą. Akvaligė (domėjimasis akvariumininkystė)- neišgydoma, nuolat aštrėjanti liga. Ja užsikrečiama vieną kartą visam gyvenimui, o mokslas skiepų dar neišrado. Pasekmės- vis didėjantys akvariumų namie tūriai, įvairėjantys augalai ir gyventojai. Vystantis komplikacijoms, akvaligonis vienu akvariumu neapsiriboja, turi jų net keletą ar(itin sunkiais atvejais)- keliolika.
|
