|
Gintaras Sūdžius
Tai buvo pirmos mano augintos žuvytės, kurių prisigaudžiau netoli nuo  namų esančiame užžėlusiame melioracijos griovyje. Prieš keletą metų ten dar būdavo raudžių ir kuojyčių, bet stipriai sužėlus augalams (tikriausiai nuo teršalų, kurie pakliūva iš nuotėkų talpų) išgyventi pasisekė tik dyglėms. Dyglių pranašumas - mažas jų dydis (didžiausia į mano kolekciją pakliuvusi buvo apie 7 cm) bei pakankamas pakantumas užterštumui (nes vandens parametrai tikrai neidealiausi, ir viršija visas paprastoms “mirtingosioms” žuvytėms leistinas normas). Laikant mūsų šaltavandenes žuvytes, visi labai pergyvena dėl per aukštos temperatūros, tačiau laikant dygles tokių sunkumų išvengiama, nes, kaip jau minėjau, tai labai atsparios žuvytės. Kadangi natūralioje jų aplinkoje vanduo buvo lėtai tekantis ir labai seklus, tai temperatūros režimai ten svyruodavo daug daugiau nei akvariumo sąlygomis.
Pirmasis jų “viešbutis” mano namuose tapo 5 litrų stiklainis (kurį aš paslapčia “nukosėjau” iš mamos, ir nuskėliau kaklelį, kad praplatinti priėjimo angą iš viršaus), kuriame jos gyveno keletą mėnesių, kol pats suklijavau 20 litrų akvariumuką. Gruntą naudojau iš to paties melioracijos griovio – smėliuką. Gruntą gerai išvirinau ir išploviau . Augaliukų pririnkau iš to paties vandens telkinio, tik mažesnio ūgio, bet užtat vienas akvariumo galas buvo tankiai užsodintas augalais. Didelis augalų kiekis pasirinktas dėl kelių priežasčių: pirma, dyglės mėgsta didžiąją laiko dalį lindėti tankmėje ir ten ieškotis maisto; antra, dėl didelio laikytų žuvų skaičiaus apie 8-9.
Maistui naudojau enchitreidus (baltos spalvos žieduotosios kirmėlės), kurių galima prisirinkti kiekvienoje komposto krūvoje bei prisirinkus laikyti dėžutėje su kompostu (aš žiemai pasiruošdavau dvi dėžutes, kuriose tilpo po du kibirus komposto). Nuplovus kirminus, jais galima šerti žuvytes, su tokiu maistu niekada nebuvau užsinešęs jokios infekcijos. Porą kartų per savaitę palepindavau savo augintines ir gyvomis dafnijomis (auginau poroje “trilitriakų” ir maitindavau tuo, kas likdavo išplovus indus (pamazgomis), todėl prieš maitinimą, pasisėmęs jų į tinklelį, gerai išplaudavau). Vasarą jos sudarydavo pagrindinį maisto davinį, dėl galimybes prileisti jų tiek, kad keletą dienų nereikėtų galvoti apie maisto “gaminimą” žuvytėms.
Tik parsinešus namo žuvytes palaikiau kalio permanganato ir druskos tirpaluose, kad neparsinešt parazitų, o savo 20 litrų akvariumą “pagardinau” dviem šaukštais valgomosios druskos (pagal gerb. A.Bubino rekomendacijas), ir turėčiau pažymėti, jog žuvytės niekuo nesirgo visą tą laiką (išskyrus senatvę ). Žuvytės puikiai jautėsi gerai aeruojamame akvariume, kurio temperatūra svyravo nuo 18 iki 20 ºC.
Bandymas dirbtinai sukelti nerštą buvo jau beveik pavykęs (laikiau du mėnesius šaltame rūsyje su blausia šviesa ir skurdoku maitinimu), tik teko jį nutraukti dėl vieno iš mano patinėlių žūties, kadangi būtų likęs tik vienas stipriausias patinas (visi mano atrinkti žuveliokai buvo įspūdingiausi). Tad teko išrauti visus augalus tam, kad nebūtų statybinės medžiagos lizdui, ir tai padėjo. Patarimas: jei norite auginti ir naršinti, tai leiskite į vieną akvariumą vieną patinėlį ir kelias pateles. Pasak p. A.Bubino, po neršto pateles reikia atskirti, nes patinas gali užmušti ir jas po neršto, kai saugo lizdą ir palikuonis. Aš taip toli pažengęs nebuvau, bet žadu atgaivinti ir pratęsti tai ko nebaigiau, šį pavasarį.
Tiesa, dar vienas akcentas – dyglių uodegos galiukas tikrai užsilenkia į viršų ir atrodo kaip nulūžęs kai pasisotina, o to juk negali jokios kitos žuvytės (?)
|
