|
Ramunė Zaicevienė
2005-09-03. Buvom pakviesti į Lietuvos valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žeimenos filialo lašišų veisyklą. Tai pirmoji mūsų klubo pažintinė kelionė.
Visi draugiškai nutarėm važiuoti traukiniu, nes paaiškėjo, kad senokai naudojomės šia transporto priemone. Teko anksti keltis ir aštuntos valandos traukiniu Vilnius-Turmantas dardėti iki Pažeimenės, o toliau pėsčiomis žingsniuoti miško taku iki cecho. Mus lydėjo klubo narys Donatas. Oras buvo dar vasariškas ir kelias paupiu nei prailgo, nei nuvargino. Štai mes ir vietoje. Čia savo kolegas klubiečius Rolandą ir Donatą pamatėme visiškai kitokiame amplua (kai kas net nežinojo, kad jie žuvivaisos specialistai ir abu dirba šioje veisykloje, nes nė vienas tuo nesigyrė susitikimų metu). Taigi buvome suregistruoti, griežtai instruktuoti nieko neliesti. Ant batų užsimovėme specialius vienkartinius „maišelius” ir nusiplovę rankas įėjome į patį cechą. Viduje šalta – tik 12 laipsnių šilumos (pagal Celsijų), prietema. Salėje dvidešimt du baseinėliai po 1000 litrų su įvairaus dydžio žuvytėmis (lašišų ir šlakio). Veisyklos specialistai vedžiojo, rodė, aiškino apie mechaninio, biologinio „šlapio“, biologinio lašelinio, UV filtro, šildymo/šaldymo, vandens recirkuliacijos, deguonies gaminimo ir įsotinimo sistemas. Mums buvo pademonstruoti biologiniai ir mechaniniai filtrai (dabar jau žinau kaip vyksta daug ginčų keliantis grynai mechaninis filtravimas). Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems labai patiko parodytas žuvyčių rūšiavimas pagal dydį (žuvys, kaip ir deimantai, turi atitikti tam tikrus "karatus"), kompiuterizuotas šėrimas automatinių šėryklų pagalba (lašišaitės šeriamos nuo 2 iki net 30 kartų per dieną). Viską apžiūrėję perėjome į antrą salę - paauginimo cechą. Čia talpos jau gerokai didesnės ir jose plaukioja nebe mailius, o dideli ”eksperimentiniai” šlakiai. Jie labai šoklūs, todėl baseinai uždengti tinklais. Prietemoje pavyko pamatyti įspūdingas jų nugaras. Baigę apžiūrėti veisyklas, užsukome į laboratoriją, kur daromi genetiniai žuvų tyrimai, įvairūs vandens testai ir tiriamos susirgusios žuvys. Pirmoji ekskursijos dalis baigėsi. Palikom mus atlydėjusį Donatą (jam teko šveisti viską prie ko mes galėjome prisiliesti, kad mes jokiais būdais neužneštumėm kokios nors infekcijos) ir kartu su Rolandu per kalnelį patraukėme prie atvirų tvenkinių, kur auginami upėtakiai. Šičia radom 12 baseinų su juose plaukiojančiais „delikatesais”: vaivorykštiniais ir margaisiais upėtakiais, kamlopsais, palijom, palijos-upėtakio hibridais (pasirodo pastarųjų labai geri augimo tempai prekinei žuviai gauti), o taip pat šlakiais. Mus lydėjo ūkio direktoriaus pavaduotojas, kuris papasakojo apie žuvų auginimo ypatumus Žeimenos baseino tvenkiniuose, atsakė į įvairius ekskursantų klausimus ir specialiai pašėrė žuvis, kad pamatytume kas vyksta, kai šeriamos žuvys. Jam įmetus saują pašaro, buvęs ramus vandens paviršius staiga atgijo, užvirė – prasidėjo povandeninės grumtynės dėl maisto. Buvo gražu pažiūrėt… Deja, viskas turi savo pabaigą, ekskursija po LVŽŽTC Žeimenos filialą taip pat baigėsi, atsisveikinom su mus labai svetingai priėmusiais darbuotojais ir persikėlėm (kas pėsčiomis, o kas ratuotas) į poilsinę miško aikštelę. O čia… laužas, keptos dešrelės, žuvys ir kalbos, kalbos, kalbos apie tai ką pamatėme ir sužinojome, apie klubo ateities planus ir dar daug ką kitą (tiesa, kai kas spėjo ir išsimaudyti Žeimenoje). Taip užsiplepėjome ir net nepastebėjome, kad galim pavėluoti į traukinį. Greit sutvarkėm stovyklavietę, užpylėm vandeniu laužą ir bėgte link geležinkelio. Atlekėm į stotelę – spėjom !!!! Traukinys mūsų nepaliko. Pavargę, uždusę, bet laimingi sulipom į traukinį ir namo. Kelionė ir ekskursija buvo išties šaunios ir įdomios. Pasisekė ir su bendrakeleiviais, ir su oru. Taip norėtųsi dar pakartoti… Ech...
|
